Darbaračius galima suskirstyti į atvirus, pusiau atvirus ir uždarus. Atviroms sparnuotėms trūksta gaubtų abiejose mentių pusėse; jie turi paprastą struktūrą ir yra tinkami tvarkyti terpę, kurioje yra priemaišų ar dalelių. Pusiau atviri sparnuotės vienoje pusėje turi gaubtą, o tai suteikia pranašumų dėl atsparumo dilimui ir transportavimo pajėgumų. Uždarieji sparnuotės turi gaubtus abiejose mentių pusėse, sumažina srauto trikdžius ir paprastai užtikrina didesnį darbo efektyvumą.
Sparnuotės taip pat gali būti skirstomos į kategorijas pagal mentės konfigūraciją: į priekį lenktos, atgal lenktos ir radialinės. Į priekį lenktos sparnuotės pasižymi dideliu srautu ir dažnai naudojamos įrangoje, kuriai reikalingas didelis oro kiekis. Atgal lenktos sparnuotės pasižymi dideliu efektyvumu ir stabiliu veikimu, todėl plačiai naudojamos ventiliatoriuose ir panašioje įrangoje. Radialiniai sparnuotės nukreipia oro srautą pirmiausia radialine kryptimi ir pasižymi kompaktiška struktūra bei išskirtinėmis slėgio charakteristikomis.
Darbaračiai taip pat klasifikuojami pagal paskirtį, pvz., ventiliatoriams, vandens siurbliams, vakuuminiams siurbliams ir kitai specializuotai įrangai. Reikalavimai dėl medžiagos, matmenų, sukimosi greičio ir konstrukcijos skiriasi priklausomai nuo įrangos. Pavyzdžiui, vandens siurblio sparnuotės pirmiausia skirtos skysčiams transportuoti, o ventiliatorių ir vakuuminės įrangos sparnuotės valdo dujų srautą; todėl renkantis dizainą reikia atsižvelgti į konkrečią darbo terpę ir eksploatavimo sąlygas.
Sparnuotės klasifikavimas vienas kito nepaneigia; vienas sparnuotė gali būti vienu metu skirstoma į kategorijas pagal struktūrą, mentės konfigūraciją ir numatytą paskirtį. Renkantis sparnuotės ratą reikia visapusiškai įvertinti tokius veiksnius kaip srautas, slėgis, sukimosi greitis, terpės charakteristikos ir įrangos veikimo aplinka. Tik parinkus darbo rato konstrukciją, atitinkančią įrangos eksploatavimo sąlygas, galima užtikrinti stabilų veikimą, sumažinant energijos nuostolius ir būsimas priežiūros išlaidas.
